Kategorija: Be kategorijos

Šiandien galvoju jums papasakoti, ką galvoju apie mūsų mylimos ir skaidrios Viešųjų pirkimų tarnybos veiklą.

Pradėkim nuo to. Kaip tapti teisuoliu. Yra du galimi keliai – pirmasis, tiesiog daryti gerus darbus, antras variantas – garsiai rėkti, visus aplinkui kuo nors apkaltinti, sumenkinti ir tada girtis, kaip čia tvarką padariau.

Tai gi, pradėsiu nuo to, kokios gi Lietuvoje veikiančios institucijos yra pačios svarbiausios? Žinoma, tos kurios tiesiogiai rūpinasi mūsų saugumu ir sveikata, t.y. kariuomenė, policija, ugniagesiai ir medikai.

Praleisiu visus išvedžiojimus ir pateiksiu tai kaip viską matau pats. Mėginsiu apžvelgt labai trumpai, kiekvieną situaciją.

Lietuvos Kariuomenė ir auksiniai jos šaukštai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ministerija pradėjo vidinius patikrinimus ar tinkamai atliko procedūras ir ar nepermoka už prekes. Pradėta aiškintis kas vyksta ir kas neatliko pareigų ir ar gal kas nors sukčiavo. Situacija rutuliojasi taip, kad pats ministras pasiskelbė, kad kažkas vyksta negerai.

Į visą mėšliną situaciją įšoka VPT vadovė Diana Vilytė ir praneša, kad KAM viešųjų pirkimų praktikoje įžvelgė „metastazių, kurios yra dėl keleto žmonių įvykę“, viešųjų pirkimų kontrolės sistema KAM yra klampi, pasenusi, pareiškiama, kad ministras nėra perskaitęs viešųjų pirkimų įstatymo – „Tenka apgailestauti, kad ministras neperskaitė Viešųjų pirkimų įstatymo, nežino jo nuostatų, kas ką gali ir kas ko negali. Sutartį gali nutraukti tie, kas pasirašė, ministras turi pasižiūrėti, kas pasirašė sutartį, tai Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentas (…). Aš negaliu komentuoti neišprusimo“. Aštriai gi ane? Tada toliau – „Daug kartų buvo atėję tartis su mumis KAM sistemos įsigijimų atstovai, mes susakome, kas yra negerai, mes susakome bėdas, kad jie tvarkytųsi, jie išeina ir vėl tas pats tęsiasi. Matyt, reikia kitų žingsnių – dalyvavimo pirkimų procese, mokymo, stebėjimo. Negerai tokie pažeidimai, negerai tokios sutartys, tokios kainos, čia visiems negerai. Darysime kažką, negi kovosime ir mėtysimės auksiniais šaukštais. Darysime sprendimus, kad tai nesikartotų“

ir. t.t.

Čia jau jums vertinti kas teisus kas ne.

Tik vat, Notabene sutarties vertė yra 174 tūkst. Eur. O tarp visų prekių buvo surasta šaukštų, šakučių ir pjaustymo lentučių kurių vertė yra didesnė nei rinkos, t.y. tokių prekių kurių vertė didesnė nei rinkos iš visos sutarties priskaičiuota už 4 tūkst Eur. Ar ne juokinga? Iš sutarties kurios vertė 174 tūkst. Eur. pririnko 4 tūkst.

Prie kitų prekių kaip ir neprisikabino, matomai nebuvo dėl ko. Sutartis buvo sustabdyta, tai ir pinigų kaip ir neaišku ar išleista. Gavosi tokia vat apmaudi situacija…

Įsivaizduokite, kad jums reikia paruošti pasiūlymą tokiam pirkimui. Va suprask tiesiogiai. Gavai užduotį parengti pasiūlymą. Ar turi tokios patirties, ar neturi, nėra visai svarbu. Perkam 50 televizorių ir skalbimo mašiną. Sėdžiu renku, radau 8 telikus kurie atitinka specifikaciją. Labai gerai, dedu pigiausią, įvertintu išlaidas, atvežimo kaštus, dar garantija gamintojas per trumpą duota, pasiaiškinu kaip pratęst įsivertinu, užmetu procentėlių įmonei ir va turiu visai neblogą pasiūlymą televizoriui. Ieškau skalbimo mašinos, šnaršau internetą, nu nėra Lietuvoj tokių tiekėjų, gal kažkur, bet nerandu. Ką daryt? Žiūriu ebay, va radau. Suprantu, kad ta skalbimo mašina, kaip koks rakštis subinėj, jei leimėsiu konkursą ar spėsiu pristatyt. Įsivertinu, kad blogiausiu atveju nulėksiu iki Rumunijos su mašina ir atsivešiu ją pats. Taigi, ką turime? Turime konkurencingą pasiūlymą televizoriams ir prastą pasiūlymą skalbyklei. Bet kartu, pasiūlymas yra geras. Vertinu, kad neblogas. Teikiu pasiūlymą. Tada, atsiranda gudragalvių kurie pradeda knisti protą… Įmonę kurioje dirbu pasmerkia, mūsų niekas net neišgirsta, visi bando išmest iš konkursų, nutraukti sutartis ir t.t… o pas užsakovą kur pateikiau pasiūlymą vyksta panašus procesas, ir visi verčia ministrą :).

Ar suprantate, kur vedu…? O gi, kad auksinių šaukštų visą istorija yra pritemta prie reikiamos situacijos. Pagalvokite, dėl tų 4 tūkst. Eur, kariuomenės reputacijos visai neliko, ministras neteko pasto, nors net ne ministerija pirkimą vykdė.

Gaisrininkų eilė

Vėl panaši istorija, gal kiek tilesnė. Bet pastebėta, pradėta aibė vidinių ir išorinių patikrinimų. Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai nurodo, dešimties kopėčių nuomos pirkimą buvo galima išskaidyti į kelis vien dėl techninių reikalavimų: ne visoms apskritims reikia būtent 26 metrų ilgio kopėčių. Kaimiškų vietovių ugniagesiams pakaktų ir trumpesnių kopėčių, kurios yra daug pigesnės… ir bla bla, nes gi VPT specialistai geriau žino už ugniagesius, kokių gi jiems reikia tų kopėčių… 🙂

Policijos automobiliai

Policija pasirengė specifikacijas automobiliams pirkti. Taip jau gavosi, kad Viešųjų pirkimų tarnyba kažką pasianalizavo, ir liepė taisyt specifikaciją. Generalinis komisaras paklausė, ar bus gerai kai pakoreguos kad butu 2 dalyviai, o VPT patvirtina, kad taip. O kai paskelbia specifikacijas ir pradeda pildyti skelbimą, VPT užsuka LNK, vėliau visiems pridalina interviu, parašo premjerui ir dar velnias žino kam. Ar kas nors supranta, kad konkursas nepaskelbtas? O VPT tokį reikalą užvėlė. Viešai Lietuvos policija buvo apkaltinta neskaidriais pirkimais. Per Lietuvos ryto televiziją Diana Vilytė aiškino, kad policininkai dabar turės tartis su rinką, yra daug susidomėjusių ir apskritai, kėlė abejones, kad policininkams reikia tokių automobilių.

Reikia priminti, kad kovą Kelmėje policijos patrulis persekiodamas bėglį užklimpo, teko jį traukti ugniagesiams, balandį Klaipėdoje vykdydami pareigą vėl užklimpo. Aš pats nedrįsčiau pats nuspręsti, kokių policijai automobilių reikia, bet VPT matomai turi tokią teisę.

Medikai
Nu kas su medikais ? 🙂

O gi nieko, tik vat pirmadienį 15 d. pasirodė tokia publikacija nuoroda

„Kyšiai medikams – tik lašas jūroje. Jei nustatėme pažeidimų vertindami skalbimo paslaugas gydymo įstaigose, įsivaizduokite, kas vyksta medicininės įrangos ar vaistų pirkimuose“, – sako Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovė Diana Vilytė (53 m.), kuri planuoja rimtai užsiimti sveikatos sektoriaus skaidrinimu.

Pam barabam.

Nežinau ar čia gerai ar ne, bet… tikiuosi nepradės aiškinti kokius skreperius pirkti ir kokias vaistais žmones gydyt. 🙂

Klausimai į kuriuos neturiu atsakymo:
1) Koks yra tikslas apkaltinti pačias svarbiausias lietuvos tarnybas neskaidria veikla?
2) Ar yra prasminga tai daryti šiandieninėje geopolitinėje situacijoje?
3) Kam kiekvieną žingsnį skelbti žiniasklaidoje?
4) Kam reikalinga, kad žmonės pradėtų nepasitikėti tarnybomis?
5) Ar tikrai visi yra neskaidrūs ir ar tas blogis nėra kuriamas dirbtinai?

Palinkėčiau, daugiau vieni kitus palaikykim, o negriaukim, kaltinkim ir naikinkim.

Sekite facebook

Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę jau daugiau nei prieš 25 metus. Visi pastebime kiek daug esame pasiekę, kaip keičiasi visuomenė, mūsų miestai ir gyvenimo būdas. Ši tema, yra apie tai, kokios mūsų galimybės ir kur mes būsime po kelių metų, kaip mums sekasi kosmoso technologijų sferoje.

Ką mes nuveikėme per tuos metus? Kokiame mes taške esame? Aktyviai kažką pradėjome veikti jau 2007 metais, prisikūrėme kosminių asociacijų, ir nuo 2008 metų pradėjome derybas su Europos kosmoso agentūra, dėl siekio bendradarbiauti. Tada kažką dirbome, 2013 metais Europos kosmoso agentūra bendru siekiu įvertino Lietuvos kosminį potencialą, ir nustatė, kad visgi turime jį didelį. Pradėjome kurti pirmuosius savo palydovus LitSat-1 ir LituanicaSAT-1, 2014 metais pasirašėme susitarimą su Europos kosmoso agentūra kuriuo atsivėrė galimybės mūsų mokslui ir verslui pasireikšti ir pagaliau viziją kaip iš to gauti naudos.

Bet šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti, apčiuopiamus dalykus, o būtent apie tai, ką padarėme, darome ir galime padaryti.

Tai gi du keisti projektai LitSat-1 ir LituanicaSAT-1. Ir kam jie?

Ką daro LitSat-1?
Jis turi GPS’ą :), dar moka priimti ir išsiūsiti radio signalus, sėkmingai sugebėjo išsiūsti tris žodžius „Lietuva myli laisvę“. Va dar radio mėgėjai per siuntinėjo kažkiokius radio signalus.

Ką daro LituanicaSat-1?
Iš esmės turi tą patį, dar turi fotokamerą, plius patestavo naujus saulės fotoelementus.

Tai va. Susidaro toks įspūdis, kad lietuviai išprotėjo, ir daro kosmines nesąmones, abu projektai visiškai ekonomiškai beverčiai. Techno-logiškai gi jau galėjom bronzos amžiuje tokius palydovus iš bronzos kalt. 🙂

Bet, vat yra ir bet…

Dirbtiniai kosminiai aparatai, kurie skraidžioja savo orbitose yra skirstomi į keletą rūšių, didelius, vidutinius, mini, nano ir kitus. Lietuvaičiai dirba su nano. Tokiais kurių svoris formaliai neviršija 10 kilogramų. O tiksliau Lietuvaičių palydovai sveria vos kelis kilogramus. Ir tai pagal mūsų kišenę tampa įkandami bet kokie projektai.

Daugelis pasaulio universitetų ypač rimtai užsiima tokiais mažais kosminiais aparatais. Tokių aparatų gamybos ir išmetimo į reikiamą orbitą kaina yra ypač maža. O galimybes, tiesiog riboja tik fantazija.

Apžvelgiant palydovų funkcijas, tam kad realizuotum norimą projektą, reikia mokėti padaryti kelis dalykus, t.y sukurti korpusą, sukurti elektroninius modulius ir ryšio priemones gębančias priimti ir perduoti informaciją.

Taigi viską padarėme. Dabar turime praktikos, žinių, ir bazę mokymui, milžinišką potencialą jaunų ir gabių žmonių. Va dabar reikia tik tinkamos idėjos.

Genialios idėjos būna visai šalia, reikia tik jas atrasti, kaip pvz. Vienas Danijos universitetas kuriuo darbus apžvelgsiu žemiau straipsnyje.

LituanicaSAT-1 kūrėjai savo darbo nebaigė. Tęsia savo projektą ir kuria antrą palydovo versiją, su kurio mėgins:
@ matuoti vienatomio deguonies koncentraciją termosferoje.
@ išbandyti raketinės traukos sistemą, kuri leis palydovui manevruoti orbitoje (tokiems mažiems aparatams tai pirmas kartas).
@ išmėginti sistemas leisiančias komunikuoti su bepiločiais orlaiviais.

Jau atrodo rimčiau. Ir palydovo paleidimas jau ant dienų.

Pateiksiu pavyzdį, kaip minėjau aukščiau, kaip sekasi šaliai, kuri ėjo analogišku keliu. Ir jau pradėjo realizuoti, savo jaunų ir ambicingų žmonių idėjas.

Visi gerai žinome kaip veikia GPS. Aplink žemę skrieja krūva GPS palydovų kurie pastoviai siunčia signalus. O mūsų GPS imtuvas įmontuotas tarkime telefone juos pasigauna. Jis žino tikslią tų palydovų buvimo vietą ir laiką. O tada mūsų telefonas turėdamas bent 4 tokių palydovų duomenis tiksliai apskaičiuoja kur mes esame.

Kaip minėjau anksčiau, perspektyviam projektui reikia geros idėjos.

Vieno iš Danijos universitetų studentai, kai ką sugalvojo. Atsižvelgiant į tarptautinių vandenų transporto judėjimo reikalavimus, kiekvienas pasaulyje plaukiojantis laivas, turi turėti radio bangų siųstuvą, kuris transliuoja laivo pavadinimą, buvimo vietą, kelionės tikslą ir kitus duomenis. Pabandykit užsimerkti ir įsivaizduoti, kiekvienas plaukiojantis laivas, net mažutė jachta pastoviai siunčia tokius duomenis ir praneša kitiems laivams kur jis yra. Šių duomenų siuntimas yra susijęs su laivybos saugumo reikalavimais, nelaimių prevencijai. Danai sugalvojo, kad tuos signalus būtų galima perimti kosmose ir juos perduoti atgal į žemę. Tai atvirkščia sistema GPS, kuri rinktų duomenis. Jie realizavo projektą, sukurdami nano palydovą, kurio dydis 10cm/10cm/10cm, ir kuris skriedamas savo orbita per nepilnas 2 valandas surenka ir perduoda informaciją apie visų pasaulio laivų buvimo vietą ir jų kelionės tikslą, laivų pavadinimus. Papildomai analizuojant duomenis, galima specialiais algoritmais išskirti laivus kurie nukrypo nuo kurso, laivus kurie meluoja apie savo kelionės tikslą ir t.t. bet ką.. ir tai jau daryti žemėje.

Bet šis projektas buvo tik bandymas, siekiant realizuoti tikrąją idėją. Buvo pastebėti sisteminiai trūkumai (Viduržemio jūra ir Baltijos jūra tapo nematoma palydovui, arba tiksliau ten tiek daug laivų, kad mažas palydovas nepajėgus priimti duomenų iš viso. Tad akivaizdu, kad reikia galingesnės posistemės kuri sugebėtų susidoroti). Išanalizavus visus pirmojo duomenis renkančio palydovo trūkumus, projekto apimtis praplėsta taip, kad sukūrus sinchronizuotų palydovų tinklą ir patobulinus jų techninius parametrus būtų surinkti visi žemėje esančių laivų duomenys ir momentaliai perduoti į žemę nelaukiant, kol palydovai bus reikiamoje orbitos vietoje. Papildomai praplėtus projekto tikslus taip, kad būtų rankami ir orlaivių siunčiami duomenis, ranka pasiekiamoje ateityje žinosime kur yra kiekvienas lėktuvas ar laivas. O jiems pradingus, žinosime aiškiai kur paskutinį kartą buvo fiksuotas jo signalas. Jų paieškos teritorija bus aiškiai apčiuopiama, o pradingus jie reikalui esant bus greitai surasti.

Taigi, kaip minėjo Europos kosmoso agentūra, Lietuva potencialą didelį potencialą turi, turi gabių žmonių įvairiuose srityse, esame įvykdę kosmines misijas ir sugebame paleisti palydovus kurie gali būti valdomi ir kurie komunikuoja. Tad linkiu jiems gerų idėjų ir pasitikėjimo savimi kas padės pasiekti užsibrėžtų tikslų

Blogas Žarija

Prisijunkite facebook

…..

Savaitgalį LRT Savaitė rodė laidą apie Vilniaus miesto mero nuveiktus darbus, kurioje buvo sukritikuotas Remigijus Šimašius. Aš pats manau, kad politikai būna 3 tipų. Pirmasis – nieko nedarytojas. Antrasis – griovėjas ir trukdytojas, Trečiasis – kūrėjas.

Remigijus Šimašius manau yra iš ties tik griovėjas. Puiki rinkimų kompanija, agresyvus startas, esamos tvarkos, savivaldybės sistemos ir įmonių pertvarkymas, vadovų keitimas. Bet, kai liberalai įsivėlė į MG skandalą, viskas ir pasibaigė. Remigijus, gal net pats pajautė, kad nebegalės visko ardyti kai prie jo limpa visokie šešėliai. Tad metas kažką kurti. O ką gali kurti, kai nežinai kaip? Ir nežinai ką? Ką daryti, kai nauja komanda nesugeba reaguoti ir nežino, kaip viską pradėti ir vesti iki galo.

Meras per rinkimus deklaravo, kad viską norės griaut, ardyt ir keist. Bet vizija ką darys buvo neaiški. O čia ir yra visa esmė :). Pagalvokit, jei tau nepatinka tavo buto interjeras, negi viską išgriausi, baldus išmesi, padegsi, suplėšysi, nupjausi, o tada tik galvosi ką daryt ir kaip viską sutvarkyti? Jei nori ką nors sukurti ir padaryt gerai, reikia turėti planą ir strategiją. Ir dar reikia turėti planą B, jeigu kas su pirmuoju nepasiseks. Gal meras ir turi, tik laikas neatėjo, o mes nekantrūs…

Visa žerta kritika, yra teisinga. Mūsų miesto gyvenimas yra sustojęs, mes po rinkimų nieko reikšmingo ir nepradėjom daryti. Kas yra padaryta, tai tik tęstiniai senos komandos projektai. Arba aš kažko nepastebiu… Tad girtis tokiais dalykais kuriuos ir taip privalai daryti ir tais kurie savaime pasidaro – praslinkti nepavyks. Miesto skolos mažėjimą sieju apskritai su išlaidų vystymuisi neturėjimu, o ne su kažkokiais pasiekimais. Taupyti nieko nedarant nėra išeisit, nes kažkas turės dėl to dvigubai stengtis.

Vienas pašnekovas pastebėjo, kas Remigijaus Šimašiaus veikla labiau primena ne vadovo, o tiesiog užduočių vykdytojo rolę. Kelia šypseną, tačiau sugretinus su pavyzdžiu kai į jūsų darbovietę, ateina naujas žmogus, kuris užima tam tikras vadovaujančias pareigas ir tas žmogus, apskundžia ir apkaltina įvairiais dalykais daugelį jūsų kolegų, vien tam, kad atrodytų, kad turi kažkokią strategiją kaip viską pakeisti, ko pasekoje, tie kolegos išsilaksto, arba būna atleisti. Tada tęsia kitų paliktus darbus, pats naujų sau nesusigalvoja, o giriasi, kad man pavyko tai padaryti, nunešti lapą ten ir ten. Nebūtu gi malonu turėti tokį kolegą?

Tad prie reikalo. Politikas, kolega, pavaldinys ir k.t. atliekantis savo funkcijas, niekados nebus efektyvūs, jei jie savo veiklą planuos ardydamas ir visako griovimais. O dėl ko taip? O todėl, kad gaištant laiką, naikinimams, paprasčiausiai jo nelis naujoms idėjoms ir jų realizavimui. Čia ir yra mero darbų nematomumo paslaptis :).

Tai ką gi Remigijus Šimašius nuveikė? Tujos ir tas ženkliukas „Kiss and go“ manau, kad nesiskaito. Aplinkkelis? Nu čia tiesiog pabaigtas kito tęstinis projektas, Stadionas? Jo gi nėra ir kažin ar bus. Vilniaus gatvė? Blogas rangovas ir projektuotojai, savivaldybė viską padarė gerai :), Vilniuje važinėja nauji autobusai? Nevažinėja. Vilniaus baseinas? Ne jo sugalvotas, bet klausimas privestas beveik iki galo, bet pats sustabdė, nu ir t.t. jei atvirai, gal gerą darbą kokį praleidau, nežinau… bet vis vien viskas negerai, Gedimino kalnas griūva, gatvės duobėtos, darželių nėra, Žalgirio stadiono nebelis ir taip toliau… ir toliau…

Aš tikiu, kad problemos sprendžiasi ir pačios. Vilnius išgyvens, plėsis ir klestės piliečių, o kartu ir verslo pagalba. O Remigijus visgi užgaišęs su griovimais ir kirtimais, atras save miesto vadovo vaidmeny ir pradės daryti tai ko visi laukia…